Egiptas - tai pirmiausia upė Nilas. Paskui - siauras derlingas žemės ruožas, iš dviejų pusių suspaustas dykumų, atgrasančių nuo bet kokio bandymo čia įsiveržti. Kontrastų žemė: vanduo, augmenija, smėlis. Nilui, ištekančiam iš lietingų centrinės ir rytinės Afrikos masyvų, reikia nepaprastos jėgos, kad atplukdytų savo vandenis, o su jais ir gyvybę ligi Egipto daugiau negu 6500 kilometrų. Tai ilgiausia upė pasaulyje. Nilas - puikus vandens kelias.

Birželio mėnesį Nilo slėnis virsta didžiuliu ežeru. Memfyje vandens lygis pakyla 8 metrus ir nuslūgsta tik spalio mėnesį. Potvynis trunka keturis mėnesius, paskui, nuklojęs krantus derlingu dumblu, tinkamu pasėliams, Nilas grįžta į savo vagą. Vienoje piramidėje išlikęs įrašas rodo nepaprastą šio gamtos reiškinio svarbą kraštui: "Tie, kurie mato potvynį, dreba, kai plaka (bangos), bet pievos šypsosi, krantai žydi, dievų dovanos krinta (iš dangaus); žmonės reiškia padėką; dievų širdys džiūgauja". Jei ne Nilas ir ne atkaklus žmonių darbas per ilgus tūkstantmečius, Egiptas būtų tik saulės išdeginta dykuma.
Nuo Viktorijos ežero iki Viduržemio jūros Nilo tėkmę kerta penki slenksčiai. Egiptiečių civilizacija išaugo į šiaurę nuo pirmojo slenksčio ir nutįso maždaug per 1200 kilometrų. Daugiau kaip 1000 km Nilas teka per Aukštutinį Egiptą, o toliau paskutinius 150 km pasidalija į daugybę šakų ir sudaro pelkėtą deltą: tai Žemutinis Egiptas - papirusų, lotosų, hipopotamų ir krokodilų kraštas.

Egiptiečių gyvenimo ritmą visada nulemdavo ne tik vanduo, bet ir dar vienas gamtos elementas - saulė. Staiga užtekėjusi ji sutviska danguje, rytų pusėje, akinamai plieskia dieną ir ūmai nusileidžia vakare. Saulei ir Nilui sutartinai veikiant šis slėnis žaliavo jau žiloje senovėje. Saulė suformavo itin sausą Egipto klimatą. Saulės ir sauso klimato dėka ypač gerai išsilaikė archeologiniai įstabios Egipto civilizacijos liuditojai. Pagaliau tikriausiai tam, kad pakiltų iki Saulės - dievo Ra - ir ja apsvaigtų, egiptiečiai statė didingas piramides.

Siaurame žaliame ruože, užimančiame apie 34000 km², kurį padovanojo upė ir saulė, senovės žmogus rado gausių gyvybei išlaikyti reikalingų išteklių. Datulių palmė, pavyzdžiui, tiekia ne tik maistingus vaisius: iš jos kamieno žmogus pasidirba rąstų, iš lapų - pintinių, iš plaušų - nusiveja virvių. Papirusas vartojamas kaip rašamoji medžiaga. Dumblas tinka puodams žiesti ir nedegtoms plytoms gaminti.